Pajautos slėnis

Parodoje „Pajautos slėnis” autorė plėtoja vizualinį ir konceptualų tyrimą, kuriame susikerta kolektyvinės atminties, archetipinių simbolių ir asmeninės patirties trajektorijos. Atsispirdama nuo Kernavės archeologinio kraštovaizdžio, baltų mitologijos ir kasdienybės fragmentų, menininkė kuria daugiasluoksnį pasakojimą apie laiką, intuiciją bei žmogaus santykį su vieta – Pajautos slėniu. Legendomis apipintas slėnis ir jo pakraščiuose stūksantys penki piliakalniai saugo paskutinės pagoniškos Europos valstybės sostinės pėdsakus. Pajautos slėnio pavadinimas siejamas su mitologine Pajautos figūra – kunigaikščio Kerniaus dukterimi ir Kukovaičio motina, minima istoriniuose šaltiniuose. Pasakojama, kad po jos mirties buvo pastatytas stabas, o toje vietoje išaugusios liepos tapo sakraliais medžiais, taip suformuodamos Pajautos kulto tradiciją, iki šiol išlikusią Kernavės kultūrinėje atmintyje.

Kernavė čia suvokiama ne tik kaip istorinė teritorija ar Lietuvos valstybingumo pradžios ženklas, bet ir kaip savotiškas energetinis bei kultūrinis mazgas, kuriame persidengia skirtingi laikmečiai, mitai ir patirtys. Autorė tyrinėja archeologinius radinius, reljefo topografijas, senąsias įkapes, simbolius kaip atminties kodus, leidžiančius permąstyti ne linijinę, o ciklišką laiko sampratą. Ši refleksija rezonuoja su Šv. Augustino „Išpažinimuose“ keliamais klausimais apie laiką, sąmonę ir „Aš“ tapatybę: kas lieka žmogui nuolat kintančioje istorijos ir patirties tėkmėje?

Paroda tampa savotišku atsaku šiuolaikinei informacijos pertekliaus kultūrai. Globalizuoto pasaulio sąlygomis žmogus vis dažniau patiria vidinį nuovargį, todėl atsiranda poreikis atsigręžti į savo pojūčius, intuiciją ir kolektyvinę atmintį. Autorė šį procesą apibrėžia kaip kasdienybės perregėjimą – būseną, kai atsitraukus nuo nuolatinio triukšmo informacija ima „tekėti“ kitais kanalais, o pasaulis atsiveria ne per racionalų analizavimą, bet per pajautą. Tai būsena tarp dėmesio išjungimo ir atviro suvokimo, kai objektas, ženklas ar reiškinys pasirodo tik tada, kai žmogus yra pasirengęs jį pamatyti.

Autorei svarbią vietą užima gyvūnų archetipai – gervės, gulbės, gegutė, sakalas, katinas ar zuikis. Jie veikia kaip belaikiai simboliai, jungiantys gamtos ciklus, mitologinius pasakojimus ir žmogaus pasąmonę. Greta jų atsiranda ir buitiški, atpažįstami objektai: „Volkswagen Polo Cross“ automobilis, ramunėlių arbatos pakelis ar riestainis. Šie motyvai demistifikuoja patirtį ir leidžia suvokti, kad intuicija bei vidiniai išgyvenimai neegzistuoja atskirai nuo kasdienybės – jie joje įsišaknija ir joje transformuojasi. Menininkė kasdienę realybę tarsi alchemizuoja, paversdama ją simboline ir vidinės patirties erdve. Ši paroda veikia kaip kontempliatyvi erdvė, kurioje intuicija suvokiama ne kaip mistinis reiškinys, bet kaip gilesnė suvokimo forma – gebėjimas peržengti paviršinį kasdienybės matymą ir prisiliesti prie to, kas ilgą laiką buvo nepastebėta.
​

​

Parodos kuratorė Austėja Raščiūtė