Search

Odė mylimąjai



Dvasiškai užaugau prie labai didelės upės. Jos krantai skalavo mano namus, mano mintis ir tapo prieglobsčiu mano sielai. Dažnai eidavau praleisti laiko prie jos.


Motina maitintoja. Miško mylimoji. Visų poetų mūza ir gyvybės šaltinis. Ne vien kūnui, tačiau gyvybės šaltinis trapiajai, modernaus amžiaus nualintai sielai. Upė tapo tarytum mano asmenine šventove. Šventykla, gydanti mano sielą po tamsumų, su kuriomis turėjau susidurti būdama išoriniame prigrūstame pasaulyje.


Upė - tai besimainantis maginis reiškinys. Didelis gamtos stebuklas. Techninis gamtos pasiekimas. O gyviems sutvėrimams - priminimas apie pokyčius ir neamžinumą.


Visuomet žaviuosi ramybės jausmu ir rūpestinga organizuota sistema gamtoje. Ji tiesiog viską valdo, būdama tokia, kokia yra. Be noro didžiuotis savo galia. Bet su meile sau ir visiems aplinkiniams. Gamta egzistuoja savo vietoje su visa stiprybe ir galia, kur tuo momentu jos labiausiai reikia. Ji egzistuoja kasdien kiekvieno gyvo viduje. Toji galia tokia stipri ir nenumaldoma, kad protui dažnai yra baisu jai pasiduoti, nes taip jis netikėtai gali pasimesti tarp nesuskaičiuojamų savęs galimybių. Susiliejus su gamta savyje viskas tampa skaidru. Viskas įgauna prasmę be kontrolės. Be pastangų. Kiekviena akimirka tampa stebuklu, nepriklausančiu nuo griežtai įrašytos ir kruopščiai sustyguotos proto sistemos.


Gamta yra tėkmė. Ir ji labai jautri. Įsiklausydama pajuntu, kad esu jos dalimi. Tik kontrolę suvokiu kitaip. Kaip žmogus. Kontroliuoju protu, ne širdimi.




© 2020 by Kristina Asinus

  • Black Instagram Icon
  • Black Facebook Icon